Dvimetė kalba

Kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų (trečių gyvenimo metų pradžia), mano dukrytė kalba. Iš pradžių buvo labai smagu išgirsti (ir atpažinti) bent vieną žodį. Paskui stebino dviejų žodžių sakiniai, vėliau - trijų. Kai pradėjom lankyt darželį, džiugino tai, kad, pasirodo, savo vaiką suprantu ir su juo susišneku ne tik aš, bet ir auklėtojos. Žodžiu, viskas palaipsniui: džiaugsmai prasidėjo nuo vieno žodžio ir tebesitęsia iki šiol. Paskutinius kelis mėnesius ypač džiugina mažosios "bajeriukai" (ir tyčia pasakyti, ir tik mum, suaugusiems, juokingi).

Dukra:
- Kate, kate!
Mama:
- Nu kur jau kate? Ar čia kate?
Dukra:
- Miau, miau, miau, miau! - bando įtikint.

Mama:
-Ar smagu buvo su močiute lauke?
Dukra:
- Smagu.
- O kas zyzė iš pradžių, nenorėjo eit?
- Aš zyziau, - tvirtai ir be jokio gėdos jausmo.

Žiūrim TV. Dukra:
- Kas čia?
Mama:
- Teta.
- Ne tete! - su baisiu pasipiktinimu.

Žiūrim filmuką apie Mauglį. Dukra:
- Kas čia?
Mama:
- Šakalas.
- Šakaje... - svajingai, nes "šakaje" reiškia šokoladą.

Net nepamenu, ką mažoji darė, bet kažką, ko tikrai negalima. Daro ir sako man:
- Pažiūrėk.
- Aš matau, bet taip negalima.
- Pažiūrėk.
- Aš matau, bet taip negalima.
- Nežiūrėk,- tokiu tonu, tarsi sakytų: "Nu, ką padarysi, negali, tai nežiūrėk".

Kramto kartono gabaliuką:
- Ne šakaje, ne šakaje.

Sėdi dukrytė prie prapjauto kivo. Sakau:
- Gal pati valgysi?
- Ne pati, tingiu pati.

Atvažiavom į "Senukus". Dukrytė klausia:
- Kas čia?
Tėtis (mėgsta jis pajuokaut):
- "Senukai". Statybų Meka. Vaikeli, ar žinai, kas yra Meka?
Dukra (su atradimo džiaugsmu balse, po gerokos pauzės):
- Meka Peka!

Tėtis eina pirmas, tyčia paspartina žingsnį ir pasislepia už kampo. Mudvi einam iš paskos. Dukrytė gan tyliai sako:
- Tete, tete!
Sakau:
- Garsiau, - o ji vis tiek tyliai. Sakau:
- Pašauk.
Dukrytė (rėkia):
- Aaaaaa!