Kaip ir dauguma tokio amžiaus vaikų (trečių gyvenimo metų pradžia), mano dukrytė kalba. Iš pradžių buvo labai smagu išgirsti (ir atpažinti) bent vieną žodį. Paskui stebino dviejų žodžių sakiniai, vėliau - trijų. Kai pradėjom lankyt darželį, džiugino tai, kad, pasirodo, savo vaiką suprantu ir su juo susišneku ne tik aš, bet ir auklėtojos. Žodžiu, viskas palaipsniui: džiaugsmai prasidėjo nuo vieno žodžio ir tebesitęsia iki šiol. Paskutinius kelis mėnesius ypač džiugina mažosios "bajeriukai" (ir tyčia pasakyti, ir tik mum, suaugusiems, juokingi).
Dukra:
- Kate, kate!
Mama:
- Nu kur jau kate? Ar čia kate?
Dukra:
- Miau, miau, miau, miau! - bando įtikint.
Mama:
-Ar smagu buvo su močiute lauke?
Dukra:
- Smagu.
- O kas zyzė iš pradžių, nenorėjo eit?
- Aš zyziau, - tvirtai ir be jokio gėdos jausmo.
Žiūrim TV. Dukra:
- Kas čia?
Mama:
- Teta.
- Ne tete! - su baisiu pasipiktinimu.
Žiūrim filmuką apie Mauglį. Dukra:
- Kas čia?
Mama:
- Šakalas.
- Šakaje... - svajingai, nes "šakaje" reiškia šokoladą.
Net nepamenu, ką mažoji darė, bet kažką, ko tikrai negalima. Daro ir sako man:
- Pažiūrėk.
- Aš matau, bet taip negalima.
- Pažiūrėk.
- Aš matau, bet taip negalima.
- Nežiūrėk,- tokiu tonu, tarsi sakytų: "Nu, ką padarysi, negali, tai nežiūrėk".
Kramto kartono gabaliuką:
- Ne šakaje, ne šakaje.
Sėdi dukrytė prie prapjauto kivo. Sakau:
- Gal pati valgysi?
- Ne pati, tingiu pati.
Atvažiavom į "Senukus". Dukrytė klausia:
- Kas čia?
Tėtis (mėgsta jis pajuokaut):
- "Senukai". Statybų Meka. Vaikeli, ar žinai, kas yra Meka?
Dukra (su atradimo džiaugsmu balse, po gerokos pauzės):
- Meka Peka!
Tėtis eina pirmas, tyčia paspartina žingsnį ir pasislepia už kampo. Mudvi einam iš paskos. Dukrytė gan tyliai sako:
- Tete, tete!
Sakau:
- Garsiau, - o ji vis tiek tyliai. Sakau:
- Pašauk.
Dukrytė (rėkia):
- Aaaaaa!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą